Režisierius Antanas Obcarskas: pasirašau po visu Witkacy „Batsiuvių“ tekstu

Tiketa 2020-11-23

Antanas Obcarskas pristato vieno ryškiausių tarpukario lenkų autoriaus Stanisławo Ignacy Witkiewicziaus, kitaip žinomo kaip Witkacy, pjesę „Batsiuviai“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Tai pirmasis Witkacy pjesės pastatymas Lietuvoje. Režisierius dalinasi mintimis, kaip jam sekėsi atrakinti šią „nepastatoma“ tituluojamą pjesę, kurią išvysime lapkričio 29 dieną 18 val. tiesioginėje transliacijoje.

Witkacy „Batsiuviai“ garsėja neįkandamu tekstu. Štai vienas pavyzdys: „Pšeklenti kliurkos subinkojai, kad jus per šakumtarpį!” Kaip pavyko susidoroti su tokiu stiliumi?

Pirmą kartą šią pjesę skaičiau pusantro mėnesio, su pertraukomis. Didžiausias pasiekimas yra mūsų su aktoriais atliktas darbas, po kurio beveik nepaskaitomas Witkacy tekstas surado paprasto pokalbio formatą. Iš tų pokalbių mes galime suprasti, ką Witkacy norėjo pasakyti, apie ką jis kalba, ir kur slypi jo šiuolaikiškumas. Šiandien man yra didžiausias malonumas ir didžiausia laimė to klausytis.

Kuomet „Batsiuvius“ pavyksta perteikti teisingai, žmonės supranta, kad tai yra „pravalas“. „Ką, jis iš manęs tyčiojasi?“ Taip, Witkacy tyčiojasi. Jo ekstravagantiška asmenybė žiauriai pajuokė tuometinį literatūrinį lauką ir rašymo stilių. Bet po visu tuo yra gražios ir įtaigios mintys apie dabartį, visuomenę, apie žmogų ir meilę. Apie bendražmogiškus dalykus, apie neteisybę. Palaipsniui tekstas tapo lengvas. Žiūrovams, kurie žiūrės tiesioginę spektaklio transliaciją, o vėliau spektaklį, linkiu įsiklausyti į Witkacy teksto grožį. Jis mane kiekvieną dieną nustebina.

Ar tai spektaklis apie batus ir batsiuvius, kaip žada jo pavadinimas?

Witkacy batsiuviai buvo tarpukario vargšai meistrai, kurie nelabai norėjo dirbti, o šiandienos spektaklyje jie yra persisotinę gero gyvenimo herojai. Jie savo studijoje daro viską, bet ir nieko tuo pat metu. Jie siuva batus, kurių čia nėra. Kuria batų idėjas, koncepcijas, vizijas. Šių batų niekas nematė, nes jie gaminami tolimoje Kinijoje. Juos kankina nuobodulys, o batai tampa simboliu, kuris peržengia epochas ir žmogaus egzistencinius virsmus.

„Batsiuviai“ yra savotiška vizijų pjesė, kurioje piešiami literatūros, meno, politikos, visuomenės ir žmogiškosios būklės ateities spėjimai. Witkacy vizijos stebėtinai tikslios, o tai liudija apie autoriaus sugebėjimą diagnozuoti savo laikmečio ir būsimo amžiaus ligas. Dėl to šis kūrinys yra savalaikis ir itin aktualus. Nūdiena skatina į Witkacy žiūrėti kaip į vizionierių, o pjesę perteikti per komedijos prizmę, nevengiant absurdo bei ironijos elementų.

Pjesėje susipina keistas dalykas: kalbama iš trijų klasių pozicijų: darbininkų, buržuazijos, aristokratijos, iš trijų skirtingų ideologinių doktrinų, bet jos yra sumišusios su labai smulkmeniškais asmeniškumais: meile, geiduliais, nuomonėmis, įžeidumu ir t.t. Spektaklyje neakcentuojame visuomenės klasių, bet nagrinėjame pavienių žmonių materialinės gerovės pasikeitimus ir netikėtą valdžios įgavimą: aktorius, laidų vedėjas gali netyčia tapti ministru pirmininku arba šalies prezidentu.

Žiūrime lanksčiai ir su aktoriais kalbame grynai apie individą, kai jis gauna, ko neturėjo, arba, kai iš jo atimama tai, ką jis turėjo. Pasirašyčiau po beveik visu Witkacy „Batsiuvių“ tekstu, nes į jį sudėta daug širdies. Cituoju: „Paprastas žmogus savo noru nesusimažins savo gyvenimo standartų, nebent kaip reikiant jam užvanosi per snukį“. Paklauskim savęs, ar galėtume susimažinti savo gyvenimo standartą ar statusą, ar sugebėtume tą padaryti dėl visuomenės? Witkacy atsakė: „Tikrai ne“. Jeigu žmogus turi kažką, jam yra labai sunku to atsisakyti.

Kodėl taip yra? Atrodo, kad Witkacy pabrėžė mūsų egoizmą, tarsi pašiepdamas utopines altruistines valstybės vizijas. Kas tuomet vykdo revoliucijas?

Išsilavinęs žmogus paprastai nesiima veiksmų, kurie griauna visuomeninę struktūrą. Labai išsilavinęs žmogus yra paralyžiuojamas: jis netaps radikalu, netaps nepatogiu, jo nuomonė bus liberalesnė, nuosaikesnė, atsižvelgianti į kitus. Paprastai tariant, kvailys lengvai, nieko nepaisydamas per savo „nežinojimą“ arba kvailumą gali sugriauti šimtametes tradicijas, nubraukti ištisas kultūras. Kvailys gali sau leisti naikinti, nes jis truputį kvailas, nesupranta, ką daro. Tai yra kvailystės svarba revoliucijoje – kuomet nesupranti, kad kerti šimtamečius medžius. Tik išsilavinęs žmogus gali branginti žmonijos vaisius. Manau, kad Witkacy gerai matė, ko reikia revoliucijai, jis išsiaiškino jos receptą. Bet tas receptas ne toks, kokio mes visi tikėjomės.

Apie autorių:

Stanisławas Ignacy Witkiewiczius-Witkacy (1885–1939) – viena spalvingiausių lenkų kultūros asmenybių – filosofas, meno teoretikas, rašytojas, dramaturgas, fotografas, tapytojas. Galime jį matyti kaip XX a. menininko etaloną – nesuvaldoma energija, nuolat griūvantis gyvenimas, susidūrimai su mirtimi, vienatvė, neišsemiami kūrybiniai užmojai, pamišimas, depresija, narkotikai ir ištisas lobynas literatūros bei vaizduojamojo meno kūrinių. Witkacy lemtis, deja, tragiška – 1939 m. įsibėgėjant Antrajam pasauliniam karui savanoriškai pasirinko pasitraukti iš gyvenimo ir nelaukti ateities, nes jo manymu ji negalėjo būti niekaip geresnė.

Pjesė „Batsiuviai“, nors ir dėl autoriaus savižudybės liko nebaigta, laikoma geriausiu Witkacy kūriniu teatrui. Paskutinis Witkacy gyvenimo ir kūrybos dešimtmetis, sutapęs ir su visai Europai sunkiu laikotarpiu dėl ryškų pėdsaką XX a. istorijoje palikusio globalinio konflikto, buvo kupinas pesimizmo ir nerimo. Menininkas įžvelgė bundančius totalitarizmo demonus ir baiminosi dėl niūrios ateities – pjesė „Batsiuviai“ tą puikiai atskleidžia.

Antanas Obcarskas į Witkacy pjesės pastatymą ėjo nuosekliai. 2019 m. pavasarį jis su Lietuvos nacionalinio teatro aktoriais surengė pjesės skaitymą, bet pastatymui pasirinko Nacionalinį Kauno dramos teatrą. Repetuoti pradėjo pasibaigus pirmajam karantinui – gegužę. Atidžiai vykdė aktorių atranką, galiausiai pakviesdamas scenos senbuvius Gytį Ivanauską, Saulių Čiučelį, bei jaunosios kartos aktorius Mantą Bendžių, Deividą Breivę, Augustę Šimulynaitę, Aistę Zabotkaitę, Saulę Sakalauskaitę, Marių Karolį Gotbergą bei Motiejų Ivanauską. Scenovaizdį kuria dailininkė Lauryna Liepaitė, kostiumus – Juozas Valenta. Muzikiniu apipavidalinimu rūpinasi kompozitorius Rolandas Venckys. Taip pat prie premjeros sukūrimo prisideda vaizdo menininkė Saulė Bliuvaitė, režisieriaus asistentas Deivydas Valenta ir prodiuseris Vidas Bizunevičius.

„Batsiuvių“ tiesioginė premjeros transliacija internetu vyks lapkričio 29 d. 18 val. „Tiketa“ platformoje. Vienos peržiūros kaina – 4 eurai. Bilietus galite įsigyti čia.

Šis pastatymas – Lietuvos kultūros tarybos remiama NKDT ir teatro „Utopia“ koprodukcija. Spektaklis įgyvendinamas kartu su Adomo Mickevičiaus instituto Lenkijoje ir Lenkų kultūros instituto Vilniuje parama.

Jolanta Garnytė-Jadkauskienė

Donato Stankevičiau nuotraukos

Komentarai

Naršyk patogiai!

Siųskis TIKETA programėlę nemokamai!
SIŲSTIS Tęsti naršyklėje

Naršyk patogiai!

Siųskis TIKETA programėlę nemokamai!
SIŲSTIS Tęsti naršyklėje