Vilius Trakys: būti įvertintam – geriausia, kas gali nutikti

Tiketa 2022-05-16

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas bosas Vilius Trakys į profesines viršukalnes kopia sąžiningai palaikydamas tiek puikią fizinę, tiek vidinę pusiausvyrą. Jis neslepia, kad rinkdamasis profesiją svarstė tarp krepšinio ir muzikos ir dabar džiaugiasi, kad visgi nugalėjo menai. O jei išlėktų netikėtame posūkyje ir rinktis tektų dar kartą,  atsarginiu planu taptų finansai ar net ūkininkavimas.

„Sportas nėra vien gražiai išvaizdai palaikyti. Daug svarbiau gera fizinė ir dvasinė savijauta kiekvieną dieną. Tai padeda net geriau dainuoti. Juk visi norime gyventi ilgai ir laimingai. Tai taip gražiai skamba“, – juokaudamas pasakoja neseniai vykusiuose teatro apdovanojimuose „Pagauk bangą“ Publikos simpatijos nominaciją laimėjęs solistas.

Gegužės 27 d., penktadienį, 18.30 val. Klaipėdos Žvejų rūmų scenoje Vilius Trakys taps Seržantu Sulpicijumi G. Donizetti komiškoje operoje „Pulko duktė“. Kviečiame ateiti, pamatyti ir išgirsti!

Kaip jaučiatės pelnęs Publikos simpatijos apdovanojimą?

Kai mažiausiai to tikiesi ir staiga išgirsti savo vardą, apima ir panika, ir nuostaba, bet ir didžiulis malonumas. Teatrui išties atiduodu daug savęs, savo laiko, jėgų, ir būti įvertintam – geriausia, kas gali nutikti. Visada kovojame su vidiniais demonais, kurie tarsi sako, kad nepadarysi to, neįveiksi ano ir tas lipimas per save iš komforto zonos būna didžiausias laimėjimas. Dauguma mano, kad teatre, vyksta didelė konkurencija dėl vaidmenų ir t. t. Tačiau man kur kas svarbesnė  konkurencija su pačiu savimi, kai nereikia įrodinėti niekam kitam, o tik sau, kad galiu būti geresnis ir taip tobulėti. Niekada nekaltinu aplinkos, jei man kažkas nepasisekė, bent jau stengiuosi. Visada pažvelgiu į save ir išsikeliu klausimą, kodėl taip nutiko (juokiasi).

Koks jausmas apima, kai veriasi uždanga į žiūrovų pilną salę?

Žinokit, sunku net apsakyti. Momentas, kai už kelių sekundžių turėsi žengti žingsnį į sceną, sukelia tokias emocijas, kad atrodo širdis išlips iš krūtinės. Tačiau ta sveika baimė, adrenalinas, kuris sukyla ir padeda išeiti į sceną su galinga energija, kuri paliečia žiūrovą. Užtenka keleto akimirkų scenoje ir tas nejaukumas dingsta. Tu tarsi pereini į kitą gyvenimą ir jame gyveni iki pat, kol uždanga vėl užsiveria...

Ar galėtumėt gyventi be dainavimo?

Sunku net įsivaizduoti savo gyvenimą be dainavimo. Tai šiuo metu yra pagrindinė mano veikla, darbas teatre, privatūs renginiai. Prieš pusę metų pradėjau visiškai naują veiklą finansų srityje. Tapau finansų konsultantu ir tai – be galo mane džiuginanti veikla. Naudinga dėl savo finansinio raštingumo, įgytas žinias galiu pritaikyti ir sau, ir kitiems. Jei susiklostytų situacija, kad nebegalėčiau dainuoti ar kitos aplinkybės, manau, tikrai surasčiau papildomų veiklų. Galų gale grįžčiau pas mamą į tėviškę ir padėčiau jai ūkininkauti (juokiasi).

Po daug jėgų atimančios veiklos prireikia atsipalaidavimo – sporto, meditacijų?

Sportas, meditacijos, rytinės mankštos, aktyvus laisvalaikis – tai tiesiog neatsiejama rutina, be kurios mano gyvenimas taptų niūrus ir pilkas. Tai man pagerina savijautą, pasitikėjimą savimi, net dainavimui tai padeda. Šios rutinos į mano gyvenimą atėjo Nojaus Berlinsko, kurį galėčiau vadinti savo gyvenimo guru, dėka. Dalyvauju jo seminaruose, mokymuose. Jo dėka atėjo supratimas, kad sportas nėra vien grãžiai išvaizdai palaikyti. Kad daug svarbiau gera fizinė ir dvasinė savijauta kiekvieną dieną. Juk visi norime gyventi ilgai ir laimingai. Scenos žmonės, mano manymu, į priklausomybes nuklysta dėl prasto fizinio ir psichologinio pasiruošimo. Frazė, kurią mėgstu ir sau kartoju: „Jei turi problemą ir gali ją išspręsti – išspręsk; jei turi problemą ir negali jos išspręsti, vadinasi neturi problemos.“

Koks solistas Jums yra pavyzdys?

Na, kadangi esu bosas, tai dažniausiai ir klausau šio tembro tipo atlikėjų. Vaclovas Daunoras ne veltui laikomas geriausiu visų laikų Lietuvos bosu. Perklausyta ir peržiūrėta visa medžiaga apie šį didį atlikėją. Iš užsienio atlikėjų labai žaviuosi Ildaru Abdrazakovu. O lygiuotis į juos dar toli gražu...

Ar nėra apmaudu, kad kartais populiariosios muzikos koncertai sulaukia daugiau klausytojų nei rimtosios?

Popmuzika pritraukia jaunimą. Norint jaunąją kartą pritraukti į teatrą, manau, turėtume į repertuarą įtraukti ne tik sudėtingų klasikos kūrinių, operų, o ir aktyviai kviesti jaunuolius į miuziklus ar operetes. Prisiminus miuziklus „Boni ir Klaidas“ ar „Čikaga“, kurie rinko pilnutėles sales ir didžioji dauguma žiūrovų buvo jaunoji karta, belieka tiesiog daryti išvadas. Šiais laikais labai stipriai veikia socialiniai tinklai, reklama. Jie gali padėti sukviesti jaunimą.

Kaip save motyvuojate kasdienei rutinai?

Mano motyvacija yra disciplina. Išsikeliu aiškius tikslus, išsigryninu, ko man reikia, kad juos pasiekčiau. Kiekvienas rytas prasideda nuo ledinio dušo, kvėpavimo pratimų, stuburo mankštos bei meditacijos. Kiekvienos dienos pabaigoje apibendrinu praėjusią dieną savo užsivestam, pavadinkime, žurnale; įsivertinu, ką padariau naudingo dėl savęs šiandien, kokias klaidas padariau ir kaip galiu jas ištaisyti kitą dieną, už ką esu dėkingas. Na, ir, žinoma, aiškiai susidėlioju kitos dienos planą, jį užsirašau ir laikausi (juokiasi).

Saugote, treniruojate savo balsą?

Pradėjęs solisto karjerą, apie tai nesusimąstydavau. Atrodė, kad balso aparatas yra nenuilstantis ir jis visada atliks savo darbą, tačiau dabar vis geriau suprantu, koks brangus instrumentas yra mano balsas ir kaip svarbu juo rūpintis. Kasdieniai prasidainavimai, įvairūs kvėpavimo pratimai yra neatsiejama balso formos palaikymo dalis. Balsas pastaruoju metu gauna vis didesnį krūvį. Ir tuo džiaugiuosi. Svarbiausia įsiklausyti į savo organizmo poreikius, paisyti balso savijautos ir elgtis su balsu kaip su geriausiu draugu. Jei reikalauja poilsio, reikia jam leisti pailsėti!

Esate aukštas, užsispyręs žemaitis, mėgęs krepšinį, bet pasirinkęs muziką. Kas lėmė tokį pasirinkimą?

Muzika buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis jau nuo trjų–ketverių metų. Aktyvumas, sportas, judėjimas taip pat. Kai pradėjau lankyti muzikos mokyklą Salantuose, galvojau tik apie krepšinį. Tai buvo didžiulė aistra, kuriai muzikos mokykla išties trukdė. Buvo noras mesti muzikos mokyklą ir pradėti mokytis krepšinio sporto mokykloje Kretingoje. Tėvai, žinoma, neleido ir liepė tęsti mokslus muzikos mokykloje. Ją sėkmingai baigiau. Po dešimtos klasės išvažiavau mokytis į Kretingos Jurgio Pabrėžos gimnaziją, kur mokslus pavyko derinti su sporto mokykla. Baigus muzikos mokyklą, gimnazijoje atsirado daugiau laisvo laiko, kurį skyriau krepšiniui. Po kurio laiko su bendraklasiais sukūrėme muzikos grupę „Gama“. Nuo tada muzika ir krepšinis tapo mano pagrindiniais užsiėmimais. Gimnazijoje muzikos mokytoja Rima Ramoškienė greitai pastebėjo mano gabumus, pradėjau dainuoti ir moksleivių chore. Turbūt svarbiausią postūmį profesijai gavau būtent iš R. Ramoškienės, kuri žūtbūt liepė rinktis muzikos kryptį, kad galėčiau atskleisti savo gabumus. Taip krepšinis liko tik hobiu.

Didžiuojatės būdamas žemaitis?

Būti žemaičiu – didžiulis džiaugsmas! O tai, kad esu kilęs iš nedidelio Kūlupėnų miestelio, visiškai netrukdė keliauti muzikos keliu. Manau, tai tik prideda savotiško žavesio! Visgi žemaičiai užsispyrę žmonės! Žemaičių vyrai ne veltui yra laikomi vienais stipriausių vyrų (juokiasi). Tai man suteikia pasitikėjimo savimi ir tampa paspirtimi gyvenime! O žemaičių tarmė visada skamba šeimoje, ja bendrauju su giminaičiais ir vaikystės draugais. Tokie operos žemaičiai, kaip Mindaugas Rojus ir Liudas Mikalauskas, mane žavi ir skatina į juos lygiuotis!

Daugiausiai postūmių jūsų tobulėjimui davę profesionalai? Su kuriais lengviau: su griežtesniais ar su žaismingesniais?

Neišskirčiau nei vienų, nei kitų. Kiekvienas profesionalas, pedagogas turi tiek griežtumo, tiek žaismingumo. Žinoma, iš kiekvieno pasiimi dalelę profesinių žinių ir įsidedi į savo bagažą. Daugiausiai prisidėję prie mano kūrybinio kelio pedagogai buvo Mindaugas Gylys, Eduardas Kaniava, Asta Krikščiūnaitė, Valerija Balsytė. Didžiuojuosi, kad turėjau galimybę nors ir trumpai mokytis iš Lietuvos bosų boso Vladimiro Prudnikovo, pas kurį, tikiuosi, ateityje pavyks ir toliau tobulintis. Sunku išvardyti visus, kurie man padėjo tobulėti, kartais užtenka vieno pokalbio ar labai geros pastabos iš klausytojo, kolegos ar tiesiog sutiktojo. Visi geri patarimai puikiai veikia. Džiugu, kad sutinku daug žmonių, kurie mane veda pirmyn.

Teatre tenka šokti, žygiuoti, dainuoti įvairiomis kalbomis. Kurios užduotys sunkiausiai įveikiamos?

Sunkiausia užduotis – sujungti viską į vieną visumą, vienu metu atlikti keletą užduočių ir tuo pačiu metu galvoti apie tolesnius veiksmus (juokiasi). Scenos judesiui, partijų rengimui, dainuojamų kalbų mokymuisi, ypač tarčiai, skiriame daug laiko ir įdedame darbo. Tai tarytum įdiegta ir vyksta natūraliai, bet norėti ir stengtis reikia pačiam. Visgi užsienio kalbos yra viena didžiausių problemų, nes vien puikiai išmokti tarimą neužtenka, turi suprasti, apie ką dainuoji. Kad galėtum puikiai atlikti vaidmenį, turi išsigryninti kiekvieną žodelį...

Kuo Jums ypatingas Medžioklio vaidmuo Antoníno Dvořáko operoje „Undinė“?

Nedidelis, bet, mano manymu, reikšmingas personažas. Medžioklis – tarsi Princo sargas, stengiasi jį apsaugoti nuo blogų pasirinkimų, tačiau jam ne visada tai pavyksta. Ką norėjau pasakyti, supras tik pamatę operą „Undinė“, tad visų labai laukiame spektakliuose.

Kitas neseniai Jūsų parengtas vaidmuo – Seržantas Sulpicijus Gaetano Donizetti komiškoje operoje „Pulko duktė“ – itin spalvingas personažas, įtaigus ne tik vokaline išraiška, bet ir vaidyba. Ši opera dažnam solistui tampatikru aktorinio ir vokalinio meistriškumo išbandymu?

Man šis vaidmuo buvo atradimas ir tuo pačiu sunkiausia užduotis, kurią kada nors teko įveikti. O dar dainuoti prancūzų kalba (juokiasi)... Tik pagalvojus apie visą nueitą pasiruošimo kelią iki pirmos premjeros, iškart norisi šypsotis, nes buvau kone pradėjęs gyventi šiuo vaidmeniu, susitapatinęs su Sulpicijumi. Šis personažas komiškas, kartais šiek tiek atsilikęs ir pavardės nesugebantis ištarti, bet labai mylintis ir nuoširdus kareivis. Pradžioje tai išties atrodė neaprėpiama ir neįkopiama, bet nuoširdžiai dirbant kiekvieną dieną, pavyko. Kasdien vis labiau laukiau premjeros ir galimybės išeiti į sceną. Savęs pavadinti solistu arba pagrindiniu dainininku dar nedrįsčiau, bet šis pastatymas man suteikė galimybę dirbti kartu su tokiais operos teatro grandais kaip Rita Petrauskaitė, Lina Dambrauskaitė, Tomas Pavilionis, Mindaugas Jankauskas ir, žinoma, Liudas Mikalauskas. Puiki patirtis su daugybe galimybių tobulėti!

Lieka laiko laisvalaikiui?

Teatre, kad ir kaip būtų gaila, neturime daug laisvo laiko, ypač, kai spektakliai ir darbas dažnai vyksta savaitgaliais – tuo metu, kai draugai susitinka ir leidžia laiką pramogaudami. Dėl to dažnai nukenčia draugystė, bet tikri draugai tai supranta, dėl to jie ir tampa tikrais draugais. Neseniai netekau tėčio, todėl, kiek įmanoma, bandau savo laisvą laiką praleisti gimtinėje, kartu su mama ir šeima bei kuo daugiau padėti jai ūkio darbuose.

Sakoma, kad, norint dainuoti apie gilius jausmus, reikia pačiam juos patirti, išgyventi...

Žodis „meilė“ man turi didžiulę reikšmę, tad juo nesišvaistau. Tačiau vaidinti spektaklyje, kuriame mano personažas turi pamilti kitą žmogų, kartais būna sudėtinga...

Jau sutikote savo meilę?

Taip, turiu artimą žmogų, kurį labai gerbiu ir kuris mane labai palaiko.

Gyvenime svarbiausia...

... apsupti save tinkamais žmonėmis! Ne turtai ar materialios gėrybės padaro tave laimingą, o žmonės, kurie palaiko, padeda tobulėti ir švyti pozityvumu!

Kalbino Žaneta Skersytė

 

 

Komentarai

Naršyk patogiai!

Siųskis TIKETA programėlę nemokamai!
SIŲSTIS Tęsti naršyklėje

Naršyk patogiai!

Siųskis TIKETA programėlę nemokamai!
SIŲSTIS Tęsti naršyklėje