Teatrautojos atsiliepimas: „Didysis kelias“ pagal Joną Vaitkų

Tiketa 2020-11-18

Režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklis „Didysis kelias“ pastatytas pagal tokio paties pavadinimo Augusto Strindbergo pjesę. Tai yra paskutinė šio autoriaus pjesė ir dažnai įvardijama kaip jo viso kūrybinio kelio ir gyvenimo apibendrinimas. Todėl patarčiau prieš žiūrint šį spektaklį paskaityti ir apie patį pjesės autorių – taip bus tik įdomiau stebėti veiksmą scenoje.

Ši drama – tai visų pirma gyvenimą baigiančio žmogaus kelionė į atmintį per savo prisiminimus, bandant susitaikyti su praeities nuodėmėmis, padarytomis klaidomis ir, galiausiai, su pačiu savimi. Kartu ši istorija – tai savo gyvenimuose besiblaškančių žmonių, jų silpnybių ir paviršutiniškų gyvenimo siekių veidrodis. Galiausiai, čia buitis persipina su lydinčiomis alegorinėmis figūromis, religinio pasaulio mitais ir nejučia imi svarstyti, kad ne vieną tūkstantį metų siekiančios istorijos tebėra aktualios šiandien ir kiek nedaug tepasikeitė žmogaus prigimtis.

Visame spektaklyje vyrauja kelionės ir kelio motyvas: žmogaus gyvenimo kelionė, kelionė per prisiminimus, galiausiai, žmogaus kelias į mirtį. Ne veltui po savo prisiminimus klajojantis pagrindinis personažas Jėgeris pavadina save Ahasferu (amžinai keliaujantis Žydas). Pagal religinį pasakojimą, Ahasferas buvo pasmerktas amžinai keliauti be poilsio ir laukti Jėzaus Kristaus sugrįžimo, kad galėtų numirti. Ahasferas šiame spektaklyje yra daugiau nei krikščioniškojo pasaulio mitas, jis labiau panašus į visuomenės kolektyvinėje pasąmonėje glūdintį archetipą – tai viskuo abejojančio  žmogaus lemtis klajoti po savo vidinį ir išorinį pasaulį ieškant savęs ir būties prasmės.

Spektaklį įdomu stebėti ir dėl išsiskiriančios scenografijos ir veikėjų kostiumų. Visos vizualinės dalys organiškai papildo veiksmą scenoje ir talpina savyje dar daugiau simbolių. Atrodo, kad ir kiek Jėgeris bando atsiriboti nuo jį supančios aplinkos („Pajutęs, kad esu lygiai toks pat kaip ir visi – pabėgdavau“), tačiau atsikartojančios kostiumų detalės tarsi atskleidžia, kokie mes, žmonės, iš tiesų esame vienodi. Kad ir kaip nenori įsitraukti į visuomenės žaidimus, galiausiai vis tiek esi priverstas rinktis, vertinti ir teisti. Gyvenant tarp žmonių tai neišvengiama, nes ir pats esi nuolat teisiamas ir nuolat jauti visuomenės spaudimą. Tos rakto skylutės ir daug pro jas stebinčių akių puikiai tai įprasmina.

Esu minėjusi, kaip mėgstu tokius meno kūrinius, kuomet autorius darbo palieka ir pačiam žiūrovui. Spektaklį „Didysis kelias“ ir visus jo paslėptus simbolius ir alegorijas gali narplioti ir jam pasibaigus ir vis tiek būsi nustebintas, atradęs dar kažką naujo. Kartu žiūrovams neišvengiamai kils klausimai apie save. Koks mūsų vaidmuo čia šitame gyvenime? Kur mes keliaujame? Kas mūsų laukia kelio gale?

Teatrautoja Vaiva Andrusevičiūtė

Tai – autentiškas žiūrovo atsiliepimas, parašytas dalyvaujant teatrautojų programoje. Teatrautojas – teatrai.lt žiūrovas, kuris apsilankęs renginyje pasidalina savo asmeniniais įspūdžiais ir akimirkomis apie įvykusį renginį. Teatrautojas – žiūrovas, kuris nemeluoja, nes jis turi SAVO nuomonę.

Šaltinis: Teatrai.lt

Komentarai

Naršyk patogiai!

Siųskis TIKETA programėlę nemokamai!
SIŲSTIS Tęsti naršyklėje

Naršyk patogiai!

Siųskis TIKETA programėlę nemokamai!
SIŲSTIS Tęsti naršyklėje