VILNIUS MAMA JAZZ 2024 | seed. (UK)/ ILL CONSIDERED (UK)

seed. (JK / UK)
Cassie Kinoshi – asax, bandleader
Deji Ijishakin – tsax, ssax
Joseph Oti – tr
Jack Banjo Courtney – tr
Joe Bristow – tbn
Hanna Mbuya – tb
Shirley Tetteh – g
Deschanel Gordon – p, keys
Rio Kai – b
Patrick Boyle – dr

„seed.“: naujosios bangos džiazas, jungiantis 60-ųjų klasiką su maištinga jaunatve. Jaunas, aštrus, novatoriškas, bet nepamirštantis savo šaknų. Toks yra grupės „seed.“, anksčiau žinomos kaip „Seed Ensemble“ atliekamas džiazas, kuriame pučiamieji skamba lyg maišto šaukliai, kviečiantys bendruomenę susitelkti tarpusavyje ir prisiminti, kad šis žanras yra skirtas ne elitistams, o žmonėms, kuriuos jungia viena mintis, viena idėja ir viena patirtis.

Vadovaujamas kompozitorės, aranžuotojos ir alto saksofonininkės Cassie Kinoshi kolektyvas jungia Vakarų Afrikos ir Karibų jūros regionų muzikos šaknis su futuristiniais garsovaizdžiais, lengvus sintezatorių pasažus su sielą rėžiančiais pučiamaisiais, miesto šurmulio pajautimus su šimtmečius menančia Juodosios Anglijos istorija.

Ne be reikalo jų debiutiniame leidinyje „Driftglass“ („JazzRe:freshed“, 2019) įrašytas kūrinys „Afronaut“ (feat. XANA), 2018 m. pelnė „Ivors Academy“ apdovanojimą (anksčiau vadintą BASCA, Didžiosios Britanijos kompozitorių apdovanojimu) už džiazo kompoziciją dideliam ansambliui, o pats albumas 2019 m. buvo nominuotas gauti „Mercury Prize“, kuris yra skiriamas Didžiosios Britanijos ir Airijos metų albumui.

Neabejotinai „seed.“ centras yra C. Kinoshi, kurios skausmo ir džiaugsmo kupinas saksofonas veda šį gausų talentų kolektyvą į priekį. Baigusi kompozicijos studijas „Trinity Laban“ muzikos ir šokio konservatorijoje, ji yra ne tik „seed.“ lyderė, tačiau ir šiuolaikinio šokio, kino, vizualiųjų menų ir teatro kompozitorė.

Jos kūriniai skamba Park Avenue Armory, Nacionaliniame teatre, „Globe“ teatre, „BalletBoyz“ ir „Southbank Centre“. C. Kinoshi kūrinius skambina tokie orkestrai ir ansambliai kaip Londono simfoninis orkestras, Londono simfonietta, Londono šiuolaikinis orkestras, Mančesterio Camerata ir tokios iniciatyvos kaip Renaud Capuçon, festivalis „Nauji horizontai“ Aix-en-Provence, Prancūzijoje.

Cassie labai domisi audiovizualine sritimi, instaliacijomis ir kombinuotų žanrų ansamblių atlikimu. Visgi svarbiausias kūrėjos, kuri 2012 m. tapo „BBC Young Composer of the Year award“ finalininke, projektas yra grupė „seed.“, leidžianti menininkei save išreikšti muzikaliai, tačiau ir išsakyti savo poziciją šiandienos aktualijų fone. O šioje misijoje jai padeda ne vienas talentingas muzikantas.

Saksofonininkas Deji Ijishakinas, savo asmeninėje kūryboje jungiantis džiazo ir drill muziką, teigia į muziką žiūrintis, kaip į mokslinį eksperimentą, gitaristė Shirley Tetteh yra dalinusis sceną su tokiais atlikėjais Moses Boyd, GaryCrosby, Nathaniel Facey ir kitais, tromboninkui Joe Bristow teko groti su tokiais kolektyvais kaip „Black Midi“, „Balimaya Project“ ar Londono simfoniniu orkestru, o klavišininkas Deshanelis Gordonas 2020 metais laimėjo „BBC Young Jazz Musician“ apdovanojimą. Grupės dalimi taip pat yra tubistė Hanna Mbuya, savo kūryboje atrandanti tūbą per elektroninės bei hiphopo muzikos prizmę, būgnininkas Patrick Boyle, teigiantis, kad šiuolaikinis būgnininkas yra tiek aktualus, kiek sugeba autentiškai ir individauliai replikuoti kitus žanrus, bosistas Rio Kai bei tromboninkai Joseph Oti ir Jack Banjo Courtney.

„Kinoshi jaučiasi lyg būtų namie, grodama su 10-ies jaunų talentingų muzikantų ansambliu, jungdama Afrikos, Karibų, šokių ritmus su 60-ųjų Blue Note muzika“, - apie albumą „Driftglass“ yra sakęs „The Guardian“ muzikos kritikas John Fordham.

„Dalis „seed.“ muzikos yra nerekonstruotas afrobeatas, kuriam neįmanoma atsispirti. Tačiau „Driftglass“ tapo daug didesnį paveikslą. Kinoshi darbas yra paremtas tuo, kas vyko praeityje ir kas vyksta dabar, tačiau iš esmės albumas yra apie ją pačią. Tai – ir džiaugsmas, ir skausmas“, - kalbėdamas apie tą patį įrašą konstatavo „All About Jazz“ apžvalgininkas Chris May.

Pilna gyvybės, protesto, istorinės atminties ir vilties, šios grupės muzika įkvėpia siekti daugiau kasdienoje, kuri kartais gali pasirodyti pilka ir nuobodi. Juk visos gyvenimo spalvos, visos gyvenimo patirtys, visi gyvenimo garsai tik kelia mus į priekį, o tikrajam pabudimui kartais tereikia mažos sėklytės.

Ill Considered (UK)
Idris Rahman – sax
Liran Donin – eb
Emre Ramazanoglu – dr

Daugelis Europos džiazo entuziastų jau ne vienerius metus vienbalsiai tvirtina – karščiausias šio žanro taškas Senajame žemyne yra Londonas. Temzės upės skrodžiamoje Jungtinės Karalystės sostinėje verda beprotiškas džiazo katilas, o jame plaukioja aibės drąsių ir velniškai talentingų kūrėjų, diktuojančių džiazo madas visam pasauliui. Festivalis „Vinius Mama Jazz“ žino, jog tai nėra iš piršto laužti pagyrūniški teiginiai ir pristato vieną karščiausių tenykščių reiškinių − tarp improvizacijos, džiazo, elektronikos ir world muzikos laviruojantį kolektyvą „Ill Considered“.

„Ill Considered“ susikūrė 2017 m. kada būgnininkui, prodiuseriui ir garso inžinieriui Emre Ramazanoglu, praleidžiančiam daugybę laiko už kadro, t.y. muzikos studijoje plušant su tokiais grandais kaip „Oasis“ lyderis Noelis Gallagheris, pop žvaigždė Katie Melua ar ambientinės muzikos klasikas Brianas Eno, toptelėjo mintis, jog atėjo metas atsipūsti ir sukalti kažką artimo širdžiai. Londono katile sutikęs pora tokių sielos draugų − saksofonininką, klarnetistą ir taipogi muzikos prodiuserį Idrisą Rahmaną bei bosistą Leoną Brichardą − Emrė nepraleido šanso kartu padžeminti. Pirmasis improvizuotas pasigrojimas vos per 24 valandas tapo pirmuoju kolektyvo albumu, išleistu po jų pačių šiai progai įkurtu leiblu.

Spontanikos, jokių įsipareigojimų nesusaistytas, pasidaryk pats filosofijos genamas muzikinis laivelis, nors ir vengdamas didelių komercinės muzikos industrijos uostų, netrukus tapo itin pageidaujamu daug girdėjusių ir mačiusių londoniečių rateliuose, o neužilgo išplaukė net ir už Britų salyno ribų.  

Kolektyvo kūrybinis stuburas – improvizacija ir mėgavimasis esamuoju momentu. „Ill Considered“ albumuose, kurių per kelerius metus buvo išleista daugiau nei dešimt, ir koncertuose neskamba kruopščiai iki detalių apgalvotos kompozicijos. Muzikantai nuolat neria į garsą tikėdamiesi ne išpildyti iš anksto pasiruoštą plano, bet veikiau atrasti naujų kūrybinių kampų bei nustebinti ne tik save, bet ir klausytojus. Tai visiškai atspindi kolektyvo pavadinimą, kuris anglų kalboje naudojamas nusakyti neapgalvotam veiksmui. 

„Ill Considered“ nariai gyvena Londone, tačiau jų skambesys peržengia britišką tradiciją. Airės ir indo šeimoje gimęs I. Rahmanas ir turkiškos kilmės E. Ramazanoglu su savimi nešasi solidų kraitį ne vakarietiškos muzikos lobyno. Be to, su grupe dažnai groja indų kilmės Vakarų Afrikoje gimęs perkusininkas Satinas Singhas, taip pat naujausiuose įrašuose kolektyvui talkino tūbistas Theonas Crossas, saksofonininkas Ahnanse, perkusininkas Sarathy Korwaras ir kt. Toks platus nuolatinių „Ill Considered“ narių bei jų bičiulių įtakų spektras sukuria išskirtinio grūvo kupiną improvizaciją, kurioje organiškai apsijungia džiazas, elektroninė muzika, afrobytas, fankas bei Artimųjų Rytų ir Indijos muzikinis palikimas.

Grupė taipogi pasižymi išskirtiniu albumų dizainu. Kiekvienas jų albumo viršelis – tai nuosaikaus kolorito abstraktaus meno kūrinys, už kurį atsakingas dailininkas Vincentas de Boeras, tapęs neatsiejama „Ill Considered“ dalimi. Jo darbuose vyraujančios plastiškos, švelnios formos bei subtiliai prasimušantis simetriškumas primena puošniai žaismingo art nouveau ir funkcionalistiškai griežtoko art deco mišinį. Būtent šių architektūros krypčių mišinys neįtikėtinai gerai perteikia „Ill Considered“ albumų turinį, kuriam būdinga meistriškai išlaikyta dermė tarp jausmo ir proto, tarp improvizacijos ir struktūros.

Londono scenos fenomenas į „Vilnius Mama Jazz“ atvyks išleidęs naują kolektyvo albumą „Precipice“. Ar festivalyje išgirsime naujausias kompozicijas? Vargu bau. „Ill Considered“ niekada negroja to, ką jau sugrojo.  E. Ramazanoglu, I. Rahmano ir šiuo metu pagrindinio bosisto pareigas kolektyve einančio Lirano Donino, taip pat grojančio gerai visiems žinomame britų modernaus džiazo kolektyve „Led Bib“, trijulė atvyksta pademonstruoti, kokia spalvinga ir neįtikėtinai stipri yra šių dienų Londono scena.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.